Zmoniu gyvenimo tendencijos

Kazkaip pastaruoju metu i mano galva ateina pasaulinio lygio suvokimas apie zmogaus gyvenima sitame XXI-ame amziuje. Turejau gal jau 2-3 mintis, bet aisku neuzsirasiau ir pamirsau, dabar tik viena tesisuka. Ir siaip, si pavasari kazkaip arba atsimerke akis ant kai kuriu dalyku arba ryskiai uzpuole pisimizmas, kad gyvenimas nebe toks ir fainas atrodo... Visu pirma pradejo slegta ta mintis, kuri vis dar sukasi - is istorijos vadoveliu dar prisimenu apie valdymo sistema kai yra kunigaiksciai (aka bosai) ir vergai (aka darbuotojai). Manau del pirmuju dar galima ginciotis, bet visgi, paemus pasaulinio masto bosus ir kaip klastingai kai kas yra prastumiama zmonem vardan pinigu/pelno, tai kitaip ir nebegali jaustis kaip vergu. Reklama gal butu geriausias pavyzdis, arba literaturinis kurinys, jau isleistas ir filmo pavidalu, "99 frankai" - pakankamai gerai atvaizduoja si reiskini. Aisku dar visokios statistikos yra pateikiama alia "praeitais metais reklamai pasaulyje isleista tiek. O badui pasaulyje numalsinti uztektu vos 10% sios sumos".

Ir siaip, gyvenimas uzsienyje leido pagaliau pradet mastyti pasauliniu mastu. Dabar Lietuva atrodo mazytis taskas zemelapyje, bet tiesiog labai gerai pazistamas man. Pradedi suvoksi Lietuvos pliusus didziuju Europos saliu atzvilgiu tarkim kad Lietuvoje ka nors pakeisti/modernizuoti yra zymiai paprasciau negu Vokietijoj ar Prancuzijoj. Ir taip yra del to, kad mes priprate prie pokyciu, ypac po nepriklausomybes atgavimo. Demokratija dar netapo irankiu, kurio pagalba tauta verstu valstybe priiminetu absurdiskus istatymus, kaip deja yra Prancuzijoj, nors ir letai keiciasi. Tokie pvz. kaip cia - neatitinka siuolaikinio pasaulio mastyma ir nesuteikia pranasumo. Idomi atostogu sistema gal zmones ir vercia geriau jaustis, bet vel gi - kokius nuostolius patyria valstybe/verslas nuo to? Galu gale, zmones ipranta prie tokio gyvenimo ir kazka keisti veliau yra zymiai sunkiau. Palyginimui, Statuose juk yra apie 3 savaites atostogu per metus. Bet spresti kas geriau yra visgi sunku, savo pliusai ir minusai.

Ir dar berods pradedu suprasti viena idomu dalyka, kuris man buvo pasirodes fenomenu. As cia buvau sutikus 2 zmones, kurie praktiskai "isejo" is darbo ir liko namie, atsteis suprast ka gi jie toliau nori daryt. Tas isejimas kaip ir netikslinis, bet dalinai susikloscius aplinkybem, jie panoro iseit. Abu jie yra prancuzai, abu turi Phd laipsniu ir abu dirbo IT srityje. Taigi, apeme juos depresija ar kazkas panasaus ir darbas tapo nebemielas. Tada jie pagalvojo ir sumaste, kad moka mazai, darbas neidomus darosi, tai reikia iseiti ir ieskoti kas gi juos sudomins. Aisku, kaip pas dauguma prancuzu, butinai aplanko mintys apie ukininkavima. Ah, as dar nerasiau - prancuzai gi visgi yra didieji ukininkai! Pas juos tai kraujy yra nuo pat gimimo. Tai pasimato, kai pakeliauji po apylinkes ir dar kai su jais pries tai pabendrauji siuo klausimu. Taigi, griztant prie jaunuju Phd depresijos.. As manau pradedu juos suprasti ir kad realios priezastys yra tos, jog pastangu ideta daug, tikslas (Phd ir darbas) pasiektas, o to rezultatai nera tokie, kuriu tiketasi... Nebera prasmes, nebera tikslo... gerai atlikti darba, o kas toliau? Tas mokslo pasaulis matomai nera toks, kurio jie tikejosi. Atlygis uz issimokslinima neatitinka ju lukesciu. Isgaruoja motivacija, o sh malti darbe tai gi nesinori. Klausimas kas gi su ta motivacija nutinka... Gal zmones pamato realu pasauly uz mokslo istaigu duru ir issigasta..?! Arba tiesiog ne ten papuola, kur jiem reiktu... arba supranta, kad tas Phd buvo tiesiog ju jaunystes svajone...